Veiksniai lemiantys globojamo ar įvaikinto vaiko savivertę

Kiekvienam žmogui yra be galo svarbu ką kiekvienas galvojame apie save. Ar mes turime savivertę? Ar visada save tinkamai įvertiname? Kodėl taip yra? Savivertė yra dalis to, kaip mes save įsivaizduojame. Mūsų jausmai sau ir požiūris į save, nulemia kokia ji bus. Būtent nuo savivertės priklauso kaip kiekvienas iš mūsų elgsis tam tikrose situacijose, kaip mokysimės ir dirbsime, bendrausime ir tenkinsime savo poreikius, kaip spręsime įvairias problemas arba kaip linksminsimės.

Viskas prasideda nuo vaiko asmeninio įvaizdžio formavimosi. Nuo pat gimimo vaikai pradeda rinkti informaciją apie save. Savo vertę jie supranta pagal tai, kaip kiti asmenys elgiasi su jais, ypatingai tie, kurie jais rūpinasi. Kai mes rodome vaikui dėmesį, bendraujame, priglaudžiame, apkabiname, šypsomės – vaikas pradeda tikėti, kad yra svarbus ir vertinamas, o kai viską darome atvirkščiai – vaikas pradeda save laikyti menkaverčiu ir nemylimu.

Augdami vaikai reaguoja į juos supančių žmonių žodžius bei girdi įvairius vertinimus. Jie gali būti neigiami arba teigiami, susiję su vaiko elgesio arba ne. Vaikus mes dažniausiai giriame, skatiname arba kritikuojame. Ir pagal tai ką girdi, jie pradeda save vertinti būtent taip, kaip juos įvertino kiti. Tada vaikas pradeda suvokti, kad jis yra arba mylimas ir reikalingas, arba atvirkščiai nieko vertas.

Nuo vaiko savivertės priklauso ir jo tikėjimas savo kompetencijomis bei atsakomybės jausmu. Augdami vaikai įgyja vis naujų gebėjimų, kuriems suaugę turi sudaryti sąlygas vystytis bei tobulėti. Kada vaikai turi galimybę savo gebėjimus tobulinti, tada jie mato jog yra atsakingi, gali valdyti tam tikrus gyvenimo įvykius, kad kiekvienas elgesys gali turėti tam tikras pasekmes. Kai suaugęs žmogus tiki vaiko gebėjimais, tai skatina jį dar labiau stengtis tobulėti. O kai vaikas yra nuolat tikrinamas, jo gebėjimais nepasitikima, tada ir jam nebėra jokio noro toliau tobulėti, siekti naujų tikslų ar prisiimti atsakomybę.

Atpažinti kokia yra vaiko savivertė galima pagal elgesį. Kai vaikas tiki savimi, myli save, yra draugiškas, atviras, pasitikintis savo jėgomis – tada jis neturi poreikio elgtis blogai ar netinkamai, bei rečiau pasiduoda bendraamžių įtakai. Na, o kada vaiko savivertė yra žema, jis jaučiasi bejėgis, nemylimas ir izoliuotas. Vaikas mano jog yra per silpnas tam, kad pasiektų savo tikslų. Tada neretai užsisklendžia savyje ir būna pasyvus, dėl nesėkmių kaltina kitus, bei lengviau pasiduoda bendraamžių įtakai. Labai greitai nusivilia, visada yra pasiruošęs gynybai, provokuoja situacijas iš kurių kyla atstūmimas ir kitos neigiamos pasekmės.

Tam, kad vaiko savivertė būtų aukšta ir jis jaustųsi gerai, turime įgyvendinti kelias sąlygas. Būtina sustiprinti vaiko priklausymo šeimai jausmą, padėti suvokti, kad jis yra nepakartojamas, skatinti pasitikėjimą savo jėgomis bei žinoma rodyti vaikams gerą pavyzdį.