Mano patirtis globoje

Jau netrukus sutiksime pačias gražiausias ir jaukiausias šventes , o jas pasitikti kviečiame kartu su meniškos ir išmintingos sielos Dovile, kuri dalinasi savo gyvenimo istorija biologinėje ir globėjų šeimoje:

,,Mano šeima buvo nedidelė, buvau tik aš ir mama, nes tėtis turėjo priklausomybių ir buvo išvarytas. Viskas buvo gerai iki pirmos klasės, kol į Lietuvą negrįžo mano kaimynės prižiūrėtojos krikštasūnis. Iš pradžių jis buvo malonus, kalbėjome dažnai, padėjau tvarkyti namus, ruošti maistą. Bet laikui bėgant mamai pablogėjo ir nuo tada mama gulėdavo lovoje, o patėvis liepdavo viską daryti man pačiai. Už tai, kad ko nors nepadarydavau, gaudavau stipriai „į kailį“. Lemiamas smūgis buvo 2017 m. spalio 9 dieną, kai man tą dieną vos neišrovė dantų su replėmis. Nebuvau viena mušama, mano mama tuo momentu gulėjo man prie kojų ir negalėjo atsikelti. O aš, būdama maža, nieko negalėjau padaryti, tai tiesiog verkiau ir meldžiausi, kad viskas būtų gerai. Sekančią dieną nuėjau į mokyklą su mėlynėmis po akimis ir didžiuliu gumbu ant kaktos. Pakvietė auklėtoja pokalbiui, o aš melavau, kad trenkiausi galva į stalo kampą. Po to pakvietė antram kartui pasikalbėti su socialine pedagoge, kartojau tą patį. Galiausiai atvyko vaikų teisių darbuotojas ir pasiėmė mane į savivaldybę, paskambino globėjams, nes papasakojau, kas nutiko, o globėjai nedvejojo ir iš karto mane pasiėmė.

Globoje esu jau 7 metai, nors aš jau pilnametė. Gyvenimas iš tiesų stipriai pasikeitė kai tapau globojama. Džiaugiausi, kad pagaliau turiu tai, ko visada norėjau – sesių. Turėjau bendramintę, su kuria mes atradom daug ką bendro ir tai mane pastūmėjo gyventi ir nežiūrėti į praeitį, bet į ateitį. Man buvo ,atsimenu, nelabai malonu vadinti savo globėją „globėja“ ar „teta“, tai tą pačią dieną paklausiau „ar galiu tave vadinti mama?”. Ir ji sutiko! Nuo to laiko laikiau save laimingiausiu vaiku.

Ko išmokau globėjų šeimoje? Na, kai turi tiek daug sesių, labai lengva priprasti prie to fakto, kad kartais tvarkyti kambarį yra sunkiau. Bet, jei rimtai, išmokau pagarbos, išmokau paguosti, suprasti, džiaugtis paprastomis akimirkomis.

Sunku buvo prisitaikyti prie ritmo, turėjau ir sunkesnių momentų. Kadangi mačiau, kaip mušė mano mamą ir mane, kartais mane švelniai tariant „suerzindavo“ sesių elgesys ir kartais aš jas mušdavau taip pat dėl paprasčiausių dalykų, o blogiausias dalykas buvo tame, kad nežinojau, kad jas mušu ir keliu fizinį skausmą. Tačiau laikui bėgant supratau ir išmokau kitaip elgtis. Lengva buvo laikui bėgant padėti sesėm moksluose, jos iki šiol kartais paklausia manęs kaip daryti vieną ar kitą užduotį. Taip pat atsimenu, kad tikrai vienu metu nenorėjau ten gyventi, ypač kai sužinojau, kad mano draugės mama nori mane taip pat globoti. Šiandien aš nesigailiu, nes be sesių ir globėjų aš būčiau niekas, nemokėčiau taip drąsiai bendrauti su svetimais žmonėmis šventėse, ypač stovyklose.

Šiuo metu vis dar esu gimnazijoje, bet jau paskutiniai metai, tai truputį džiaugiuosi, truputį liūdžiu, nes mano dabartinė klasė man yra pati fainiausia ir smagiausia. Mano pomėgiai labai paprasti, mokykloje šiemet žengiau rimtesnį žingsnį dainavime, dainuosiu jau mokyklos kalėdiniam renginyje. Taip pat paskutiniu metu labai mėgstu rašyti eilėraščius.

Kur save įsivaizduoju po 5 metų? Jeigu atvirai, nenoriu siekti didelių aukštumų, tai įsivaizduoju save kokiam nors džiazo klube, dainuojančia 80-tųjų dainas, arba sėdinčią knygyne ir parduodančią knygas, nes labai norėčiau išleisti savo autobiografinę knygą, eilėraščių rinkinį ar netgi parašyti keletą dainų. Na, o kuo būsiu užaugusi? Dabar apsispręsti labai sunku, nes mano mama mato mane kaip iki-mokyklinę darželio auklėtoją, o aš dar ant neapsisprendimo liūno, bet jeigu pavyktų įstoti į kolegiją, būčiau auklėtoja, o rašytojos pomėgį palikčiau tik kaip pomėgį ir papildomą pinigų šaltinį.

Jaunuoliams, kurie gyvena vaikų globos namuose ar globėjų šeimose noriu pasakyti, kad jei galvojate, jog gyvenimas pasibaigė, tai nėra tiesa, nepraraskite vilties ir tikėkite, kad gyvenimas yra lyg dangus – po stipraus lietaus, anksčiau ar vėliau, išlenda saulė.”