2025 m. liepos 3 dieną Radviliškio socialinių paslaugų centro socialinės darbuotojos, dirbančios su šeimomis – Laimutė Počiejienė, Gintarė Stonkuvienė, Eva Vlada Adriana Zimblytė ir Renata Kryžanauskienė – organizavo prasmingą ir vaikams aktualų savęs pažinimo užsiėmimą tema „Mano kūnas priklauso man“. Tai buvo ne tik edukacija, bet ir jautrus, šiltas pokalbis apie tai, kas kiekvienam vaikui labai svarbu – apie kūną, saugumą, jausmus ir pasitikėjimą.
Tikslas – padėti vaikams pažinti save, suprasti savo kūno vertę, išmokti atpažinti pavojingas situacijas ir žinoti, kaip elgtis, kai reikia apsaugoti save. Dalyvavusi 8 vaikų grupė nuo pat pirmųjų minučių įsitraukė į veiklą – kalbėjosi, kėlė klausimus, dalinosi savo mintimis.
Diskusijos metu aiškinomės, kada elgesys yra saugus, o kada turėtų kelti nerimą, mokėmės suprasti žodžiais neišsakytus signalus, kurie gali reikšti grėsmę. Vaikai sužinojo, kad kiekvienas kūnas yra unikalus ir svarbus, kad jį reikia gerbti, o svarbiausia, kad jis priklauso tik jiems patiems.
Kalbėjome ir apie teisingus kūno dalių pavadinimus – tai gali atrodyti paprasta, tačiau yra nepaprastai svarbu. Tik tuomet, kai vaikas žino aiškius, visuotinai priimtus žodžius, jis gali atvirai ir suprantamai papasakoti, jei patyrė netinkamą elgesį. Mes, suaugusieji, turime suteikti vaikui ne tik žinių, bet ir žodžius, kuriais jis galėtų išreikšti savo patirtis.
Didelį dėmesį skyrėme pokalbiams apie geras ir blogas paslaptis. Aiškinomės, kad gera paslaptis gali būti apie gimtadienio staigmeną, o bloga – tokia, kuri verčia jaustis blogai, kelia baimę ar spaudimą. Kalbėjome apie tai, kad blogą paslaptį būtina pasakyti suaugusiajam, kuriuo pasitiki, nes tai nėra išdavystė, tai drąsa rūpintis savimi.
Diskutavome ir apie prisilietimus, kurie jų yra tinkami, o kurie nepriimtini. Mokėmės atskirti viešas ir privačias kūno vietas, kalbėjome, kodėl kai kurios kūno dalys yra asmeniškos ir niekas neturi teisės jų liesti be sutikimo. Vaikai aktyviai dalyvavo, dalinosi savo mintimis, uždavė klausimų, o mes džiaugėmės matydamos, kaip svarbios žinios įgauna prasmę jų akyse.
Užsiėmimo metu kūrėme pasitikėjimo kupiną atmosferą, kurioje vaikas gali jaustis saugus, girdimas ir priimamas. Pabrėžėme, kad pagalbos prašymas nėra silpnumo ženklas, o drąsos ir brandos išraiška. Skatinome vaikus įvardyti bent vieną suaugusįjį, kuriuo jie pasitiki ir kuriam galėtų atvirai papasakoti apie sunkumus ar nerimą keliančius išgyvenimus.
Šį turiningą ir jaukų susitikimą įgyvendinti padėjo Šiaulėnų vaikų dienos centras. Dėkojame jo darbuotojoms ir socialinėms darbuotojoms (darbui su šeima) Virginijai Poškuvienei ir Rūtai Šimkutei už bendradarbiavimą, palaikymą ir pagalbą organizuojant veiklą. Nuoširdžiai dėkojame ir vaikams už atvirumą, smalsumą, aktyvumą, drąsą kalbėti apie save ir savo patirtis. Tai buvo gyvas, prasmingas susitikimas, kuris paliko pėdsaką tiek vaikų, tiek mūsų, su jais dirbančių specialistų, širdyse.
Toks užsiėmimas – tai ne tik dar viena edukacija. Tai indėlis į vaikų saugumą, jų socialinį supratimą, gebėjimą vertinti situacijas ir atpažinti grėsmes, o kartu socialinio darbo su šeimomis matomumo didinimas ir vertės pripažinimas.
Eva Vlada Adriana Zimblytė,
Radviliškio socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja (darbui su šeimomis)